Čia parodau Jums, kaip atrodau realybėje Tikiuosi susitiksim per Vilniaus stendinių modelių konkursą (Taip, būsiu su šitais marškinėliais )

Atsiprašau už nekokios kokybės nuotrauką , nelabai turėjau galimybę padaryti geresnę

“Ančių apsauga” Štai kokių “šposų” suranda modeliuotojai Nuotrauka Prano Sungailos, bet gal nesupyks, kad  Jums ją parodžiau

O jeigu norite sužinoti, kas čia iš tikrųjų per užrašas, spauskite skaityti toliau

“Pencil” – Paul Worthington

Sumaniau papasakoti istoriją kaip susidomėjau stendiniu modeliavimu Viskas prasidėjo nuo kompiuterio ir interneto atsiradimo mano namuose. Pačioje pradžioje buvau kaip ir “be vietos”. Neturėjau jokio mėgstamo užsiėmimo. Laiką leisdavau prie kompiuterio žaisdamas žaidimus ar užsiimdavau kita bereikalinga veikla

Maždaug prieš 3 metus netyčiom užklydau į Dovydo svetainę (šiuo metu nebeveikia, bet galit ją pabandyti peržiūrėti per čia) ir ten pamačiau jo brolio Simono (Modelizmas.com forume “Ghostbusta”) suklijuotų popierinių modelių nuotraukas. Iš pradžių į visą šį reikalą žiūrėjau labai labai skeptiškai. Tada man modeliavimas nepatiko nors tu ką Bet laikui bėgant aš į tą svetainę užsukdavau vis dažniau ir dažniau Mane tiesiog pradėjo traukti popieriniai modeliai, o labiausiai iš visų patiko F-16, todėl prieš pradėdamas modeliuoti užsibrėžiau kada nors gyvenime suklijuoti šį naikintuvą

Vieną dieną, visiškai neturėdamas ką veikti, sumaniau išbandyti savo įgūdžius stendiniame modeliavime Pirmuoju modeliu tapo Piper J3 Cub (parsisiųsti). Tada kai jį klijavau neturėjau jokių pjaustymo kilimėlių ar skalpelių. Tuomet man per akis užteko paprasčiausių žirklių ir lipalo.

Štai kaip jis atrodo dabar po visokių nesąmoningų ekspermentų ir laužymų (dabar jį saugau, nes tai pirmasis modelis ):

Šį “modelį” baigiau kai man buvo 12 metų. Patirties bei kantrybės tuomet buvo nulis, todėl jis atrodo tikrai nekaip. Dabar esu labai smarkiai patobulėjęs, tai negėda rodyti   Kai klijavau šį lėktuvą dar tik “vėjai” švilpė galvoj. Tuo metu tikrai nesitikėjau, kad toks užsiėmimas ne tik taps mano hobiu, juolab gyvenimo būdu

Bet grįžkime prie įrašo temos. Kuo čia dėtas F-16’to modelis ir Ghostbusta? Ogi tuo, kad tik dėl jo pradėjau modeliuoti. Nes tai buvo pagrindinis mano susižavėjimo objektas. Modelis, kurio troškau nuo pat pirmojo susipažinimo su modeliavimu vakar atsidūrė pas mane namuose. Ir neužilgo aš ketinu jį pradėti klijuoti

Taigi, labai noriu padėkoti Simonui, jo broliui Dovydui ir Robertui, kuriam turiu būti dėkingas, kad gavau F-16’ą (jis netyčia GPM’o puslapy rado parduodamą antikvarinį žurnalą) Taigi ačiū Jums visiems

Questions by Oberazzi

Kartais, slenkant niūrioms dienoms, tenka susimąstyti, kodėl esu modeliuotojas, kam man to reikia ir apskritai, kodėl aš turiu kažką daryti, jeigu galiu “stumti” kiauras dienas dykinėdamas ir nieko neveikdamas?

Tikriausiai viso to šaknys yra tame, jog mane beprotiškai žavi pats modeliavimo procesas. Argi ne stebuklas, kad galima iš paprasto popieriaus lapo suformuoti tūrinę figūrą? Man modeliavimo sąvoka reiškia ne tik sėdėjimą prie stalo ir konstravimą, bet ir poilsį, malonumą, atsipalaidavimą po sunkios dienos.

Kiti tikriausiai pridurtų, kad modeliuojant domimasi konstruojama technika, lavinamas erdvinis mąstymas… Bet aš manau, kad modeliavimas tai daugiausia laisvalaikio leidimo forma, kuri teikia malonumą.

Aš modeliuoju neilgai – tačiau jau spėjau suprasti, kad tai įaugo į mano kraują ir jeigu šį hobį kada nors teks pamiršti (neduok Dieve!), tikiuosi, kad jis bus prisimintas…